2018 m.

„Šiaulių vandenys“ miesto vandentvarką plėtoja septynis dešimtmečius

2018 m. spalio 29 d.

UAB  „Šiaulių vandenys“ mini veiklos 70-metį.  Septyni jos veiklos dešimtmečiai – tai ir vandentvarkos ūkio kūrimas, ir plėtra, ir modernizavimas.
 
Šiauliečiai šiandien geria kokybišką vandenį, nuotekos tvarkomos pagal šiuolaikines technologijas, o Šiauliai prieš daugiau nei dešimtmetį išbraukti iš karštųjų taršos taškų.


Danutė RAČKAUSKAITĖ

Vandentiekio ištakos – tarpukaryje

Apie Šiaulių vandentvarkos plėtros etapus ir aktualijas kalbamės su bendrovės "Šiaulių vandenys" generaliniu direktoriumi Jonu MATKEVIČIUMI.
 
„1948-ųjų spalio 30-ąją, kai į baigtą statyti vandens bokštą buvo pradėtas pumpuoti vanduo iš Lepšių vandenvietės, laikome savo įmonės įkūrimo data. Tai ir miesto centralizuoto vandentiekio pradžia“, – pabrėžia J. Matkevičius.
 
Centralizuoto vandentiekio ir kanalizacijos užuomazgos mieste atsirado dar tarpukariu. 1925 metais buvo pradėti rengti projektai. Šiauliams vandentiekį ir kanalizaciją projektavo Steponas Kairys, VDU docentas, inžinierius, Vasario 16-osios akto signataras. Pasitelkus vokietį profesorių Briksą ieškota vandens požeminių telkinių.
 
Prie Salduvės tada nuspręsta statyti vandenvietę – tai Lepšių vandenvietė. Ši seniausia miesto vandenvietė veikia iki šiol.
 
Intensyviausi vandentiekio ir kanalizacijos darbai vyko 1935 metais. Spauda rašė, jog 1937 metais Šiauliuose butuose jau buvo 430 „vaterklozetų“, o įrengtą vidinį vandentiekį turėjo 652 butai.
 
Tuometinis burmistras P. Linkevičius buvo išleidęs įsakymą sodybų savininkams, jog privaloma jungtis prie kanalizacijos ir vandentiekio tinklo, kai gatvėje bus pastatytas kanalizacijos kanalas ir pravesti miesto vandentiekio vamzdžiai. 
 
1939 metais pradėta vandens bokšto statyba. Planuota visus vandentiekio ir kanalizacijos darbus baigti 1942 metais. Bet nepriklausomybės praradimas ir karas sujaukė planus.

Iš sovietmečio paveldėta tarša

J. Matkevičius sako, jog įmonės statusas keitėsi ne kartą:
– Sovietmečiu priklausėme Komunalinio ūkio ministerijai, gamybiniam susivienijimui „Vanduo“, kuris turėjo 14 teritorinių valdybų. Mums priklausė ir Kuršėnai, Joniškis, Pakruojis, Linkuva, Radviliškis, Šeduva, Kelmė, Tytuvėnai.

Po Nepriklausomybės atgavimo buvome valstybinė vandens tiekimo įmonė, priklausėme Energetikos ministerijai. Po to vandentvarka buvo atiduota savivaldai.

1995 metais įmonė buvo pavadinta „Šiaulių vandenys“, tapome Savivaldybės kontroliuojama uždarąja akcine bendrove.

– Kokios problemos paveldėtos iš sovietmečio?

– Šiauliai sovietmečiu pakankamai sparčiai plėtėsi, statytos didžiulės gamyklos. Bet į aplinkosaugą, nuotekų valymą jokio dėmesio nekreipta. Dar ir vandens trūko. Įmonėms buvo nustatomi limitai, kiek vandens gali suvartoti per parą. O teršalai iš įmonių tekėjo tonomis.

Per Šiaulius tekanti Kulpė buvo labiausiai užteršta. 1988 metais į Kulpę per parą buvo išleidžiama 9,8 tonos teršalų. Palyginimui – dabar jų išbėga  0,008 tonos.

Didžiausios problemos buvo nuotekų valymas, vandens stygius ir geriamojo vandens kokybė. Jokių vandens gerinimo įrenginių nebuvo, o miesto nuotekų nepajėgė išvalyti net pastatyti biologinio valymo įrenginiai, nes pramonės įmonėse praktiškai pirminio valymo nebuvo.

Štai su tokiomis problemomis atėjome į nepriklausomybę. Ekologinių žygių žygeiviai pavojaus varpais skambino dėl Kulpės.

– Jautėtės prasikaltėliais?

– Mums patiems tie dalykai rūpėjo. 1988 metais jau buvo parengtas projektas statyti nuotekų valyklą. Bet tai buvo sovietinės technologijos griozdas. Gerai, kad ir nepradėjome statyti.

Pradėta nuo aplinkosaugos

– Kada pajudėta pirmyn?

– Realus darbas prasidėjo, kai pradėjome įgyvendinti Pasaulio banko (PB) finansuojamą aplinkosaugos projektą.

Per aštuonerius metus –1996–2004 metais – jį įgyvendinome. Prisidėjo donorinės šalys – Švedija, Suomija, Norvegija, suteikusios subsidijas. Lėšų skyrė ir valstybės biudžetas. Projekto vertė buvo beveik 23 milijonai dolerių. Iš jų PB paskola sudarė 6 milijonus dolerių. Ją jau grąžinome.

– Ką miestui davė šis projektas?

– Birutės vandenvietė buvo modernizuota, pastatyti vandens gerinimo įrenginiai. Pastatyti nuotekų valymo įrenginiai Aukštrakiuose, pagrindinė nuotekų siurblinė, spaudiminė linija, renovuota dalis nuotekų tinklų.

PB reikalavimu turėjom rasti partnerių donorų. Bendradarbiavome su Trondheimo (Norvegija) ir Kristianstado (Švedija) įmonėmis, mokėmės strateginio planavimo, procesų valdymo, modernių darbo metodų.

Helsinkio komisija HELCOM (tai – Helsinkio konvencijos dėl Baltijos jūros baseino aplinkos apsaugos valdymo organas) Šiaulius žemėlapyje žymėjo karštu raudonu tašku – dėl labiausiai užterštos Kulpės upės.  2006 metais iš raudonųjų taškų sąrašo buvome išbraukti.

– Kas pasiekta su Europos Sąjungos (ES) parama?

– Labai daug. ES remiamus projektus pradėjome 2007-2013 metais, vandentiekio ir nuotekų tinklai nutiesti Medelyne, Pabaliuose, Kalniuke, Tilžės, Verdulių, Kanapių, Girulių gatvių kvartale, dalyje Ginkūnų gatvių, po to – dar 122 miesto gatvėse išplėtoti tinklai.  Beveik 8,5 tūkstančių namų ūkių sudaryta galimybė prisijungti prie centralizuoto vandentiekio ir nuotekų. Dauguma jau prisijungė. Po 100 namų per metus dar prisijungia. Esame identifikavę kiekvieną namą, kuris turi vandentiekį, kanalizaciją, kuris dar ne.

Lepšių vandenvietę modernizavome, ji visiškai automatizuota.

Problemų seniai nebėra dėl geriamojo vandens kokybės. Šiauliečiai drąsiai gali gerti vandenį tiesiai iš čiaupo ir tai sveika.

Centralizuoto vandentiekio ir nuotekų tinklai dabar apima beveik 98 procentus miesto. Ten, kur dar nėra tinklų paklota, plėtrą toliau vykdome iš savo lėšų. O su ES parama dabar rekonstruojame tinklus, kurie pakloti iki 1991 metų. Iki 2021 metų atnaujinsime apie 70 kilometrų vandentiekio, nuotekų ir paviršinių nuotekų tinklų.

Dėl gerovės reikia tik pakentėti. Remontas kelia nepatogumų, bet šie darbai neišvengiami. 50–60 metų nekeisti vamzdžiai baigia sudūlėti, nes buvo daryti iš prastų medžiagų, reikia pakeisti ir apie 2 200 gelžbetoninių šulinių, kurių būklė tokia, kad gatvėse smegduobės gresia.

Šiemet daugiausia darbų daryta miesto centre. Kitais metais čia darbus baigsime, išeisime į kitus miesto rajonus. Pietiniame rajone taip pat darbai pradėti.

Savivaldybė palaikė mūsų projektus, nes prieš gatvių rekonstrukcijas pirmiausia požemines komunikacijas reikia atnaujinti.

– Kiek vandens miestas suvartoja?

– Per parą tiekiame 12 tūkstančių kub. metrų vandens, o prieš tris dešimtmečius – 55 tūkstančius kub. metrų. 2015 metais užkonservavome Bubių vandenvietę. Bet turime sudarę galimybes patenkinti poreikius, jeigu pramonė plėsis. Galėtume tiekti ir 90 tūkstančių kub. metrų per parą. Vandentiekio ir nuotekų tinklai yra pakloti ir Pramonės parke, ir LEZ-e.

– Koks šiandien yra įmonės kolektyvas, kokios  vandentvarkos perspektyvos?

– Įdiegus naujas technologijas per pastaruosius dešimt metų darbuotojų skaičius sumažėjo šimtu – dabar dirba 252 darbuotojai. Jų kvalifikacija aukšta. Pirmieji šalyje iš vandentvarkininkų įdiegėme aplinkosaugos ir kokybės vadybos sistemas, atitinkančias tarptautinius ISO standartus. Vėliau sertifikavome darbuotojų saugos ir sveikatos bei energijos naudojimo vadybos sistemas.

Įdiegėme skaitmeninį vandentiekio tinklo modelį, kuris realiu laiku rodo vandens suvartojimą konkrečioje miesto zonoje, o tai leidžia iš karto nustatyti, kur yra įvykusi avarija. Tinklų rekonstrukcija toliau bus nuolatinis procesas.

Planuojame įdiegti ir nuotolinę vandens skaitiklių parodymų butuose nuskaitymo sistemą.

Išsprendėme nuotekų dumblo tvarkymo problemą - nuotekų valykloje pastatėme dumblo apdorojimo įrenginius. Dabar nuotekų dumblas nebeteršia aplinkos – apdorojant jį išgaunamos biodujos. Jas deginant kogeneracinėje jėgainėje pasigaminame „žaliosios“ energijos - elektros ir šilumos, kurią naudojame technologiniams poreikiams.

Dabar kita aktuali problema – kaip panaudoti išdžiovintą nuotekų dumblą. Dėl jo deginimo  tariamės su „Akmenės cementu“.

Iki 2025 metų vandentiekio ir nuotekų tinklų  plėtra numatoma Lieporių-Šventupio kvartaluose, kurie statosi.

Gyvenimas eina pirmyn, mokslas žygiuoja į priekį ir vandentvarka negali sustoti. Stovintis vanduo genda.

******

SKAIČIAI IR FAKTAI
UAB „Šiaulių vandenys“  turi 53,6 tūkst. klientų (gyventojai, įmonės, organizacijos).

Miestui tiekiamas požeminis vanduo išgaunamas Birutės ir Lepšių vandenvietėse iš giluminių gręžinių, kurių gylis siekia apie 200 m.

Per parą patiekiama apie 12 tūkst. kub. metrų kokybiškai paruošto geriamojo vandens.

Vandentiekio tinklų ilgis – 619 km.

Nuotekų tinklų ilgis – 622 km.

Per parą nuotekų valykloje išvaloma apie 23 tūkst. kub. metrų nuotekų, apdorojama apie 535 kub. metrų nuotekų dumblo ir išgaunama apie 2,6 tūkst. kub. metrų biodujų. Jas deginant per parą pagaminama apie 7,6 tūkst. kWh elektros ir apie 15,7 tūkst. kWh šilumos energijos, kuri panaudojama dumblo apdorojimo ir nuotekų valymo procesuose.

1996–2018 m. I pusm. į Šiaulių vandentvarkos ūkio modernizavimą ir plėtrą investuota 96,5 mln. eurų (be PVM). Didžiąją dalį (51,4 mln. Eur) investicijų sudaro ES ir valstybės biudžeto lėšos.

Įgyvendinus plėtros projektus prie centralizuoto vandentiekio prisijungė 78 proc. namų ūkių, prie nuotekų tvarkymo – 88 proc.

Projektų metu nutiesta apie 110 km naujų vandentiekio tinklų, 105 km - nuotekų, rekonstruota 14,3 km vandentiekio, 17 km nuotekų ir 9 km paviršinių nuotekų tinklų.