Kodėl Šiauliai buvo "karštasis taškas"
Šiaulių miesto apylinkėse telkšo Talšos, Ginkūnų ežerai, vaizdą gyvina Prūdelis, Švedės, Margių tvenkiniai, prateka Kulpės, Vijolės upės. Dabar šie telkiniai švarūs, pamėgtose vietose galima poilsiauti, maudytis. Bet taip ne visada buvo. Sovietmečiu Kulpės upė dvokė iš tolo, nes į šią upę buvo išleidžiamas neišvalytas vanduo. Kulpė organinius ir cheminius teršalus per Mūšą, Lielupę plukdė į Baltijos jūrą.
1992 m. Helsinkio komitetas dėl didelės Baltijos jūros aplinkos taršos Šiaulius įvardijo kaip "karštąjį tašką" ir pasiūlė imtis veiksmų spręsti šią ekologinę problemą. Tokia galimybė atsirado 1996 m. kai UAB "Šiaulių vandenys" su Pasaulio banku pasirašė Paskolos ir Projekto sutartis, pagal kurias bendrovė tapo viena iš šešių Baltijos šalių vandens paslaugų įmonių, vykdančių aplinkosauginius projektus.
Vienas iš svarbiausių Šiaulių aplinkosaugos projekto komponentų buvo nuotekų valymo įrenginių statyba Aukštrakiuose. Šio projekto tikslas - sumažinti iš Šiaulių į Kulpės, Lielupės upes, Rygos įlanką ir Baltijos jūrą patenkančią taršą.
Šiaulių miesto nuotekų valyklos statybos prasidėjo 2001 m. Po trijų intensyvių statybos metų, 2004 m. kovo mėnesį, ši valykla pripažinta tinkama naudoti. Šiandien Šiaulių miestas Helsinkio komiteto įvardintas kaip „karštasis taškas", nebeteršia Kulpės ir Lielupės upių bei Baltijos jūros. Nuotekos išvalomos pagal Lietuvos Respublikos ir Helsinkio komiteto aplinkosauginius reikalavimus. 2006 m. birželio 22 d. Šiaulių miestas išbrauktas iš didžiausių Baltijos jūros taršos šaltinių, vadinamųjų „karštųjų taškų", sąrašo, nes modernios teršalų valymo technologijos atitinka Europos Sąjungos reikalavimus.